Naujienos

2019 – ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Šiais metais minėjome ir LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos pasirašymo 70-metį. Šioms svarbioms datoms paminėti gegužės 16 dieną Alytaus profesinio rengimo centro bendruomenę subūrė partizanų dainų popietė ,,Prisimenu gimtinę aš..." Apie tais tragiškais metais susiklosčiusią sudėtingą istorinę situaciją, kai lietuvių tauta, nesulaukusi jokios pagalbos iš šalies, ištisą dešimtmetį priešinosi sovietų okupacijai, susirinkusiems priminė istorijos mokytoja Birutė Kundrotienė.

Daugybė ginkluotos rezistencijos dainų, gimusių pirmaisiais pokario metais, buvo išsaugotos žmonių atmintyje, liejosi graudžiomis melodijomis. Dainas ir eilėraščius kūrė patys ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, pasidėję popieriaus lapelį ant šautuvo buožės ar tūnodami bunkeriuose. Susirinkę būrin, ir mes prisiminėme rezistencinių kovų dainas, nemažai jų padainavome ir patys. Popietės dalyvius jaudino mokytojų S. Kratavičiūtės ir S. Čiuplio atliekamos melodijos, skambėjo P 3, P 1 grupių mokinių, vadovaujamų muzikos mokytojų E. Pocienės ir G. Petkevičienės, dainos. O geografijos mokytoja L. Keršienė visus mokė senos partizanų dainos ,,Ūžuolėlis". Popietėje skambėjo ir ištraukos iš partizanų dienoraščių, deklamuojami Br. Krivicko, žymiausio rezistencijos poeto, sonetai, kitų, amžiams likusių nežinomais, partizanų eilės. Juos atrinko lietuvių kalbos mokytojos J. Andriuškevičienė, R. Ščiučkienė, I. Pusevienė. Renginį vedė mokiniai: G. Tarasevičiūtė, S. Tamašauskaitė (S 35 gr.), R. Skidzevičius (P 82 gr.), R. Stankevičius (P 5 gr.), G. Boza (P 85 gr.).

Įsitikinome, kad partizanų kūryba visada skambės kaip vienijanti bendros skaudžios patirties dalis, ne tik kaip mirties šaltį įveikiantis ryšys su laisvės nesulaukusiais kovotojais, bet ir kaip subtili užuomina ateities kartoms, kvietimas mokytis savo krašto istorijos ne tik iš vadovėlių. Dainuoti apie laisvę reiškia liudyti tikėjimą ir skelbti viltį. Galima sakyti, kad visa laisvės kovas lydėjusi lietuvių kūryba yra vienas didelis ir margas laiškas mums, gyvenantiems šiandien, ir po mūsų ateisiantiems. Nepaprastai svarbu, kaip mes šį laišką perskaitome ir kaip suprantame jo eilutes – liūdnas, bet vis dėlto nepalaužiamos vilties kupinas dainas, kaip jas dainuojame patys.

Lietuvių kalbos mokytojos J. Andriuškevičienė, R. Ščiučkienė