Naujienos

Artėjant Vasario 16-ajai, Lietuvos gimtadieniui, Jaunųjų žurnalistų būrelio nariai kalbino APRC istorijos mokytoją I. Maziliauskienę, mielai sutikusią pasidalinti savo įžvalgomis apie tam tikrus Lietuvos valstybingumo etapus.

Būti laisviems laisvoje šalyje – ne tik didelė laimė, bet ir atsakomybė. Ką Jums reiškia žodis „laisvė“?

Man žodis „laisvė“ reiškia  galimybę riktis, būti laisva savyje  ir gyventi valstybėje, kurioje užtikrinamos piliečių teisės, be abejo, ir pati jaučiu atsakomybę būti atsakinga piliete. 

Lietuvos, esančios didžiųjų valstybių kryžkelėje, laisvei ir nepriklausomybei ne kartą buvo kilęs pavojus. Kokį Lietuvos istorijos etapą išskirtumėte kaip patį dramatiškiausią?

Išskirčiau sovietų okupacijos laikotarpį (1940-1953 m.), nes per gana trumpą laikotarpį mūsų valstybė prarado nepriklausomybę ir patyrė fizinį bei dvasinį tautos naikinimą.

Pabandykime įsivaizduoti: jeigu būtume išvengę keletą dešimtmečių trukusios sovietų okupacijos, kokia Lietuva būtų šiandien?

Manau, kad Lietuva būtų kitokia gerąja prasme.  Mūsų ekonomika būtų nepalyginamai stipresnė (tikėtina, jog šia prasme galėtume lygiuotis su Skandinavijos ar kitomis Vakarų Europos šalimis), demografiniu atžvilgiu gyventų daugiau žmonių (okupacija, Holokaustas, tremtys ir masinė emigracija po karo Lietuvai kainavo apie trečdalį gyventojų), manau, kad mūsų miestai ir miesteliai regionuose būtų išlaikę savo autentiškumą ir natūralumą (vyko sparčios  sovietinės pramonės statybos). Pats  didžiausias pokytis, mano nuomone, būtų mąstymo, t.y. kultūros ir mentaliteto srityse: frazė „homo sovieticus”, susijusi su korupcija, nepasitikėjimu valstybe ar vienas kitu, apskritai neegzistuotų.

Ką pasakytumėte žmonėms, vis dar idealizuojantiems sovietmetį?

Sudėtinga, ką nors pasakyti, nes tai buvo jų jaunystės laikotarpis, amžiaus prasme gražiausi gyvenimo metai. Ir galbūt dėl to ,,tie” laikai jiems atrodo geriausi. Gerbkime juos už tai, ką jie sukūrė, ką puoselėjo, kokias vertybes išlaikė ir perdavė mums. Tai daugelio iš mūsų tėvai ar seneliai.

Neseniai minėjome Sausio 13-osios 35-ąsias metines. Pasidalinkite savo prisiminimais apie šią Lietuvai itin reikšmingą dieną.

Buvo baisu, nerimavom visi, tvyrojo įtampa dėl to, kas vyksta.  Stebėjau televizijos laidas apie Vilniuje besirutuliojančius įvykius. Pamenu LRT televizijos diktorės E. Bučelytės paskutinius žodžius: ,,Jau viskas...” Vyrai organizavo vykimą į Vilnių saugoti ir ginti Seimo rūmų.

Šiandien Europoje, visai netoli mūsų, Ukrainoje, vyksta žiaurus karas, griaunantis milijonų žmonių likimus. Ar pritariate minčiai, jog ukrainiečiai kovoja ne tik už savo, bet ir mūsų laisvę?

Taip, pritariu.

Justinas Marcinkevičius, moralinis lietuvių tautos autoritetas, yra pasakęs: „Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė! O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes, taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi, tai ir tėvynė bus teisinga“. Ką pasakytumėte žmonėms, besilaikantiems nuostatos, jog tėvynė privalo jiems kažką duoti?

Pritariu J. Marcinkevičiaus žodžiams, kad mes ir esame Tėvynė. Ką mes duodame, tą gauname atgal. Tai abipus ryšys, o ne vienpusis. 

Jeigu turėtumėte galimybę išgerti kavos su asmenybe, žinoma Lietuvos istorijos tyrinėjimo srityje,  kas būtų tas Jūsų pasirinktas asmuo ir kodėl?

Norėčiau susitikti su rašytoja ir menotyrininke Kristina Sabaliauskaite. Skaičiau jos istorinį romaną ,,Siva Rerum” – tiesiog užbūrė. Neįprastas rašymo stilius, daug įdomių detalių apie Lietuvos baroko epochos architektūrą, dailę,  kultūrą: nuo patiekalų, drabužių, kvapų iki socialinių santykių ir politinio gyvenimo.

Trumpas geriausio, Jūsų nuomone, istorinio filmo anonsas.

2016 m. režisieriaus Melo Gibsono istorinė drama  ,,Pjūklo ketera”, pagrįsta  tikra Desmondo Doso istorija. Filme pasakojama, kaip per Antrąjį pasaulinį karą, būdamas JAV karo mediku, Desmondas atsisakė į rankas paimti ginklą ir žudyti žmones dėl savo religinių įsitikinimų. Neturėdamas jokio ginklo gynybai, vaikinas vienas pats išgelbėja 75 sužeistus karius, nuleisdamas juos virvėmis nuo skardžio. Tai filmas ne apie karą, o apie nepalaužiamą tikėjimą ir drąsą likti savimi net baisiausiomis sąlygomis.

Į kokį laikotarpį norėtumėte nukeliauti, jeigu būtų pasiūlyta kelionė laiko mašina?

Norėčiau į XVI a. Bonos Sforcos Renesanso rūmus. Bet, kadangi dabar turime atkurtus Valdovų rūmus, tai manau, kad laiko mašinos neprireiks ir nereikės taip toli keliauti….

Dėkojame už įdomų pokalbį ir linkime, jog patriotiškumo ugnelė neblėstų ne tik Jūsų, bet ir Jūsų mokinių širdyse!

Jaunieji žurnalistai D. Remeškevičius ir Ž. Brūzga, P66 gr. mokiniai